apie

Kodėl fotografuoju? Nes man patinka tas nuotaikos ir emocijų ryškėjimas, drąsos ir pasitikėjimo savimi didėjimas su kiekvienu kadru ar epizodu. Patinka matyti, kaip kinta žvilgsnis, balso intonacija, kūno kalba. Mano tikslas - ištraukti jausmus į paviršių, padaryti matomais.

Užfiksuoti momentą puikiai mokate padaryti kiekvienas. O perduoti to momento nuotaiką kitiems? Pateikti taip, kad ne tik nuotraukos autorius ar jo draugai ar giminės suprastų ir matytų emocijas, jausmus? Juk net visai svetimas žiūrovas nors trumpam turi pajausti tai, ką jautė žmogus, kurio portretą mato.

Pradėjau nuo naktinių klubų, juose tobulėjau tiek techniškai tiek emociškai. Mane domino ne tik aplinka, kiek bendra nuotaika tame nakties triukšme. O bendra nuotaika - tai atskirų žmonių emocijos :) Nenuostabu, kad nėriau į portretinę fotografiją.

Tas darbas su vienu atskiru žmogumi, jo pasauliu, jausmais, mintimis, norais tiesiog įtraukia.

Aš nefotografuoju dėl to, kad tai gražu. Fotografuoju, nes noriu pagauti emocijas, jausmus ir mintis. Vaidyba nuotraukose gali atrodyti gerai, bet tik tada, kai ji įtikinama. Kitu atveju - būk savimi, pasaulis - prisitaikys :)